Apie skaitymo kultūrą 2010 m. birželio 10 d.

 A. Sutkus. „Kiekvienas žmogus – romanas, istorija, drama, komedija ar tragedija“.

 

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringas?

Skaitymo skatinimo projekto „Skaityk ir dovanok“tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“

Apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su fotomenininku A. Sutkumi.

 

Vaikystėje lydėjusios knygos

Skaityti pradėjau labai anksti, nes vaikystėje sirgau – tuo metu skaitymas buvo pagrindinis mano užsiėmimas. Pirmosios vaikystės knygos, turbūt, bus K. Majaus „Vinetu“, žinoma, negaliu nepaminėti Biliūno – ypač įsiminė apsakymas „Kliudžiau“. Apskritai vaikystėje mane lydėjo lietuvių ir „geltonoji literatūra“.

Prisimenu, dar vaikystėje suradau almanacho „Romuva“ komplektus. Kažkada susitikome su J. Keliuočiu, jis man papasakojo, kad tą žurnalą leido vienas. Dabar svarbiausią vietą užima žurnalo redakcija, pinigai, o, pasirodo, geram žurnalui išleisti netrukdo nei pinigų, nei darbuotojų stygius – pakanka vieno žmogaus.

Jei svarstytume apie šiuolaikinę literatūrą – mane žavi R. Granauskas, L. Gutauskas, Laura Sintija Černiauskaitė – ypač pats L. S. Černiauskaitės rašymas.

 

Literatūroje per menka idealizavimo ir tikrovės atspindėjimo skirtis

Skaitymas – toks pat poreikis kaip ir valgymas. Gali laikytis dietos, pabadauti, kad po to skonis būtų geresnis. Lygiai taip ir su skaitymu – turi būti poreikis. Dabartinis materializmas tą poreikį menkina. Žinoma, mes užaugome prie socialistinio materializmo, tačiau knyga tuo metu buvo labai vertinama.

Maskvoje, būdavo, važiuodamas metro matydavau kas penktą žmogų skaitantį knygą. Rusijos rašytojų vaidmuo taip pat buvo labai svarbus. Žinoma, negalime pamiršti jų rašytojų visuomeniškumo. Skaitai rusų rašytojų knygas, stebiesi, kokį pulsą šie užčiuopia.

Lietuvoje, pavyzdžiui, per dvidešimt metų nepasirodė nė vienas rimtas romanas apie pokarį ar tarpukarį. Alegorinė Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“ sveikintina, bet mes džiaugiamės lyg mūsų rašytojai būtų paukšteliai, kurie čiulba. Ilgimės to gražaus čiulbėjimo. Vistik norėtųsi, kad literatūra padėtų žmogui susigaudyti tam tikruose dalykuose. Tai nėra lengva, nes kalbame apie labai skaudžius dalykus. Tačiau miršta karta, kuri ir yra tų skaudžių įvykių liudininkai. Kita karta jau neturės patyrimo.

Aš žinau, kas yra stribas, kas miškinis – kas tikrasis tų laikų herojus. Manau, kad tikrasis tų laikų herojus – eilinis, vidutinis valstietis, kuris nebuvo išvežtas į Sibirą, kuriam reikėjo išmokėti dideles duokles valdžiai, kuris turėjo išmaitinti naktį ateinančius miškinius ir ryte ateinančius stribus. Iš kitos pusės, jei pažvelgtume į dabartinę šios dienos tikrovę, kokios emigracijos vyko? Tarpukario. Paskui pokario emigracija. Bet visos emigracijos kartu sudėjus neatsveria šiandienos ekonominės emgracijos. O tautai nesvarbu, kokių paskatų vejamas išvyko žmogus.

Žmogus turi turėti iš ko gyventi, tuomet jis gali pasijusti laisvas – norėti kalbėti, susirinkti, skaityti, rašyti ir t. t. Jei jis privalo visą energiją atiduoti tam, kad pats nebadautų, ir vaikus išlaikytų – tokia laisvė tampa nebevertinga.

Mes nieko negalime padaryti. Nuolat kalbame apie ekonominę krizę, tačiau aš jau gerą dešimtmetį mąstau apie dvąsinę krizę, kuri prasideda pirmoji. Nebūtų dvasinės krizės – ekonominė būtų lengvai išgyvenama.

Kai viskas sumaterialėja, skatinamas vartojimas – laisvė praryjama kaip sliekas ant kabliuko – kartu su vartojimu.

 

Egzistencinės vertybės – nekintantis literatūros vertės matas.

Mane domina egzistencinės žmogaus vertybės: meilė, šeima, gyvenimas, mirtis. Ir tie patys rašytojai. Nieko geresnio nesurandu, nors šiandien labai madingi užsienio rašytojai, atvykstantys į Lietuvą. Nepaisant to, rašytojas, atvykstantis į Lietuvą dalyti autografų, mano akyse krinta.

Leidykla suorganizuoja kokį susitikimą, reklamuoja vieną ar kitą knygą. Man atrodo daug svarbiau perskaityti paskutinius M. Martinaičio kūrinius. Lygiai taip pat su malonumu, kaip ir jaunystėje, skaitau J. P. Sartre, A. Camus. Išskyrus J. Joyce. Pabandžiau dar kartą perskaityti jo romaną „Ulisas“. Jaunystėje jis man buvo tapęs įvykiu, o dabar nelabai patiko. Gal todėl, kad jaunystėje romanas buvęs uždraustas, bet aš turėjau galimybę jį perskaityti rusų kalba.

 

Šiuolaikinės literatūros kritikos kontūrai

Kritika yra įdomi ir vertinga – tik mane trikdo per didelis jos susireikšminimas. Kritikai taikosi netgi į Nacionalinę premiją. Kai aš atstovavau lietuvių fotografijai, geriausias fotografas negalėjo gauti Nacionalinės premijos, nes ji kasmet buvo skiriama kokiam nors rašytojui. Mes negalime sakyti, kad pasaulyje mūsų literatūra yra lygiai taip žinoma kaip fotografija. Man asmeniškai lietuvių literatūra reikalinga labiau nei lietuvių fotografija, nes aš iš jos gaunu tai, ko man trūksta – tai aš labai vertinu.

Kartą lankydamasis Egipte suvokiau, kad jų kultūros, priėmus arabų rašmenis, neliko. Neliko ir antropologijos – egiptiečių kultūra gyva tik muziejuose. Tuomet mąsčiau, kad grįžęs norėčiau nunešti gėlių ant knygnešio kapo Kaune. Vis dėlto J. Gutenbergo išradimas – knyga – nemenkas.

 

Nauja knyga – nauja pažintis su žmogumi.

Dailėje, fotografijoje matau modernizmo, postmodernizmo įtaką. Literatūroje labai greitai atsijoju šiuolaikinį rašytoją. Mieliau atsiverčiu A. Camus, F. Kafką, J. P. Sartre ir geriau pažįstu literatūrą iš pirminio šaltinio – ne iš kopijos.

Mes pamirštame vieną dalyką: egzistuoja talentas duotas Dievo. To neišmoksi. Talentingų rašytojų labai mažai. Kad ir XX amžiuje.

Jaunystėje dirbau laikraštyje „Literatūra ir menas“. Vykdavo susitikimai su literatais, kurių metu literatas pasirodydavo ir būdavo sutinkamas taip, kaip šiandien nesutinkami dvasininkai ir kunigai. Kai jia kalbėdavo, visi nuščiūdavo. Juk literatūros toks vaidmuo ir yra.

Mano nuomone, kiekvienas žmogus – romanas, istorija, drama, komedija ar tragedija. Kai skaitai gerą rašytojo knygą, susipažįsti, susidraugauji su nauju žmogumi. Prapleti savo pažįstamų ratą: tai gali būtų E. Hemingway‘aus ar Faulknerio, Sartre žmogus.

Lietuvių literatūra savo vaidmenį atlieka. Nuolat išleidžiama knygų, kurias norisi skaityti, tačiau jos nelengvai rašomos. Omenyje turiu L. S. Černiauskaitę. Jos knygos nuostabios. Lygiai taip žaviuosi J. Melniku.

 

Kritika ne visuomet padeda surasti gerą literatūrą.

Atrasti tikrai gerą literatūrą labai sunku. Visuomet pasitikėdavau J. Apučiu. Kartą, pamenu, skambinu jam, norėdamas pasiklausti dėl knygų, nominuotų L. Dovydėno premijai. Jis man patarė perskaityti „Žemaičių garlėkys“. Pradėjau ieškoti rekomenduotos knygos. Iš tiesų – puiki knyga.

Mūsų fotografijos, dailės, galiausiai, literatūros kritika – ne kritika. Tai čiulbėjimas, kritikų grožėjimasis savo fraze, mintimis. Iš to aš nesužinau, ar norėčiau perskaityti vieną ar kitą knygą, ar ne. Man norėtųsi paprasto specialisto patarimo.

 

Informacinės technologijos negali nieko pakeisti.

Esu tikras, kad informacinės technologijos knygos nepakeis. Nors knygos šiuo metu ir labai brangios. Kai atėjo fotografija: visi šaukė – galas tapybai. Atėjus televizijai: lygiai taip – galas kinemotografijai. Tą patį girdėjome ir apie kompiuterių įtaką knygos.

Tačiau galas neatėjo niekam. Švento J. Gutenbergo išradimo niekas nepakeis. Visų pirma, dėl knygos išliekamosios vertės. Spausdinta knyga išlieka: ją matau dabar, matysiu ir po šimto metų. Tai, ką patalpinu internete, neišlieka.

Naujosios technologijos nieko nepakeis. Kiekvienas išradimas tiesiog praplečia galimybes.